Jis paprastai apima elektronų sąveiką sigma orbitoje su šalia esančiomis nesurišančiomis p arba antisurišančiomis σ∗ar π∗ orbitalėmis, kad būtų sudarytos išplėstos molekulinės orbitalės, kurios dar labiau padidina stabilumą sistemos.
Kurios iš šių orbitų dalyvauja hiperkonjugacijoje?
Hiperkonjugacija apima σ ir π-ryšio orbitaliųdelokalizaciją, t. y. panaikinama σ-π konjugacija. Delokalizacija, apimanti sigma ryšio orbitalę, vadinama hiperkonjugacija.
Ar hiperkonjugacija apima pi elektronų delokalizaciją?
Hiperkonjugacija yra sigma elektrono delokalizacija, taip pat žinoma kaip sigma-pi konjugacija. α-H buvimas dvigubos, trigubos jungties ar anglies, turinčios teigiamą krūvį (karbonio jonuose) arba pažeisto elektrono (laisvajame radikale) atžvilgiu, yra hiperkonjugacijos sąlyga.
Kas nutinka hiperkonjugacijoje?
σ-elektronų arba pavienių elektronų porų delokalizacija į gretimą π-orbitalę arba p-orbitalę vadinama hiperkonjugacija. Tai atsiranda dėl persidengimo σ-jungimo orbitale arba orbitalei, kurioje yra atskira pora su gretima π-orbitale arba p-orbitale. Jis taip pat žinomas kaip „be ryšio rezonanso“arba „Beikerio-Natano efektu“.
Kokiu atveju atsiranda neigiama hiperkonjugacija?
Neigiama hiperkonjugacija atsiranda, kai užpildytos π arba p orbitalės sąveikauja sugretimos antijungimo σ orbitalės (priešingai „teigiamai“hiperkonjugacijai, kaip matyti iš etilo karbokacijos). Šio poveikio pavyzdį galima pamatyti trifluormetoksianijone ir anomeriniame efekte.
