Senosios anglų kalbos genityvas Anglų kalbos daiktavardžio ar apskritai daiktavardžio frazės savininko forma sudaroma pridedant morfemą, kuri ortografiškai vaizduojama kaip 's (prieš raidę s rašomas apostrofas), ir tariamas taip pat, kaip ir įprastinė angliška daugiskaitos galūnė (e)s: būtent kaip /ɪz/, kai seka šnibždantis garsas (/s/, … https://en.wikipedia.org › wiki › English_possessive
Anglų turinys – Vikipedija
), taip pat savininko būdvardžių formos, pvz., jo, jų ir kt., ir tam tikrais žodžiais, kilusiais iš prieveiksmių genityvų, pvz., vieną kartą ir po to.
Kam rodomas giminaitis?
Apibrėžkite giminės raides: giminės didžiosios raidės apibrėžimas yra gramatinis dydis, naudojamas rodyti daikto š altinį, požymį ar požymį, turėjimą ar nuosavybę.
Iš kur atsirado turėtojas s?
Žodžio, nurodančio turėjimą, pabaigoje esantis „s“(„karaliaus mados pojūtis“) tikriausiai kilęs iš senosios anglų kalbos papročio pridėti „-es“prie vienaskaitos giminės vyriškos giminės daiktavardžių(šiuolaikine anglų kalba „The Kinges fashion sense“). Šioje teorijoje apostrofas reiškia trūkstamą „e“.
Ar giminės didžiosios ir mažosios raidės yra įgyjamosios?
Taip pat vadinamas savininkyste, giminingasis atvejis yra tada, kai pridedame apostrofą S ('s), kad parodytume turėjimą, kad kažkas priklauso kitam arba tam tikra santykio tarp daiktų rūšis..
Ar vokiečių kalboje vartojamas genityvas?
Vokiečių kalba turi keturis atvejus: vardininką, priegaidę, datyvą ir kilmininką. Naudojame genityvą, norėdami išreikšti turėjimą arba nuosavybę. Galime pateikti daugiau informacijos apie daiktavardį su papildomu daiktavardiu giminingojoje byloje, žinomu kaip giminės atributas. Genityvo atributas nurodo, kam kažkas priklauso.
